Lapkričio
20 d.

Cirkas - tai maža visata


Entuziastingai ėmiausi šių pamąstymų ir staiga pagalvojau – ar reikia? Ar reikia priminti tai, kas jau seniai tapo neatsiejama Šakių gyvenimo dalimi ir, jeigu staiga vėl nutrūktų, dauguma nesuprastų bei neatleistų...

          Kalbu apie unikalų Lietuvos kultūros reiškinį – „Cirko žiburius“. Lapkričio 24 – 25 dienomis jie vėl, jau šeštąjį kartą, jeigu skaičiuosime naujuosius laikus, ir vienuoliktąjį nuo pradžių pradžios, sukvies į maniežą toliausiųjų kraštų jaunuosius artistus, o į žiūrovų salę – šimtus nesenstančio cirko meno gerbėjų. Ir galėtume apie šį įvykį šaltu informaciniu stiliumi kalbėti kaip tradicinį, eilinį, betgi šiemet legendiniam konkursui – festivaliui sukanka keturiasdešimt metų. Ir nesvarbu, kad kurį laiką buvo ilgoka pertrauka, nesvarbu, kad jau atgimusioje Nepriklausomoje Lietuvoje atsinaujinęs festivalis lyg ir pradėjo skaičiuoti metus iš naujo. Istorija negailestinga – ji nepaklūsta kompiuterio klavišui „delete“, neišsitrina, todėl vis labiau tolstantys prisiminimai verčia vis dažniau kalbėti apie pradžią.

          Suprantu, kad kai kam gali pasirodyti nelabai malonus tolesnis teiginys, bet gimė šis šaunus cirko mėgėjų susiėjimas anais, sovietiniais, metais. Tuometė rajono valdžia, niekieno neverčiama, ėmė ir iškrėtė staigmeną - pasikvietė į Zanavykijos sostinę Lietuvos mėgėjiškus cirkus. 1978 metų balandžio 1 – 2 dienomis į pirmąjį tarprajoninį saviveiklinių cirkų sąskrydį, gavusį „Cirko žiburių“ vardą, atvyko, sunku patikėti, dešimt mėgėjiškųjų cirko kolektyvų, jungusių du šimtus keturiasdešimt du įvairių žanrų atlikėjus. Galima tik įsivaizduoti, kiek žilų plaukų kainavo ši šventė dabar jau buvusiam „Šypsenos“ kolektyvo vadovui Juozui Endriukaičiui ir tuomečiam Šakių rajono Kultūros skyriaus vedėjui Romui Drazdauskui... Daug metų praėjo, betgi neužsimiršta spalvinga dalyvių eisena Šakių gatvėmis, perpildyta senųjų Šakių kultūros namų salė, kai netgi žiuri nariams į savo vietas teko irtis įveikiant nemenkas kliūtis. Tai buvo geriausias šio meno gyvavimo sovietinėje Lietuvoje atspindys, lietuviškojo cirko tradicijų išsaugojimo laikotarpis, nors ir keista šiandien apie tai kalbėti - tikrasis cirko meno Lietuvoje pakilimas. Arčiausiai žiūrovų buvo jie – savotiški mohikanai, kurie be didesnių investicijų, nesivaikydami finansinės naudos, stebino žmones savo kartais tikrai neįtikėtinais sugebėjimais. O laureatų baigiamieji koncertai net ir dabar galėtų būti rodomi geriausiose didžiųjų miestų salėse. Kai kurių kolektyvų meninis lygis šiandien gerokai lenktų ne vieno save vadinančio profesionalu pasirodymą. Kaip ilgametis festivalio žiuri narys, galiu pasakyti, kad komisijos nariams kaskart vis sunkiau būdavo vertinti programas, augo nenumaldoma konkurencija. Niekada neužmiršiu lietuviškojo cirko patriarcho Jono Ramanausko prašymo viename pirmųjų festivalių: „Gal nevertinkim pasirodymų, neskriauskim vaikų. Juk viskas taip puiku...“

          Po sėkmingo debiuto tokius sąskrydžius – konkursus nutarta rengti tradiciškai kas dvejus metus, juo labiau, kad atsirado dar daugiau lietuviškojo cirko saviveiklininkų. Deja, šiandien mūsų krašte teturime vos dvi trupes – Šakių „Šypseną“ ir Alytaus „Dzūkiją“. Nėra statistikos, kiek anų „Cirko žiburių“ dalyvių tapo profesionaliais artistais. Jų buvo ir tikrai ne vienetai, nors daugumai atlikėjų tie keletas metų mėgėjų cirke liko vien kaip malonus jaunų dienų prisiminimas – tai natūralu. Ryžtis tapti profesionaliu cirko artistu reikia ypatingos drąsos ir, prieš pasirenkant šį kelią, būtina atsakingai ir ilgai pagalvoti. Nes labai jau daug tame kelyje kliūčių ir dyglių. Ir labai mažai blizgesio.

          Tada, tokiais jau tolimais laikais cirkui aiškiai per mažoje Šakių kultūros namų scenoje pasirodydavo kolektyvai iš visos Lietuvos, nors palaipsniui išsiskyrė keturi ryškūs centrai – Vilnius, Alytus, Klaipėda ir, vėlgi, Šakiai. Bet dar ir dabar, po daugelio metų, galvoju – kodėl būtent Šakiuose taip prigijo ir suklestėjo šis menas, kodėl, net ir šiandien, rajone keičiantis valdžioms, abejingų „Cirko žiburiams“ beveik nebūna? Kodėl, pavyzdžiui, Panevėžyje ir Kaune, kurie prieškariu buvo pagrindiniai Lietuvos profesinio cirko židiniai, taip ir neatsirado mėgėjiškų kolektyvų?  Ir suprantu – reikia ypatingų žmonių, ypatingos atmosferos ir besąlygiško atsidavimo darbui, kurio imiesi. Nesitenkinant  akimirksnio nauda, o mąstant toli į priekį. Ir tada laikas, kaip sakoma, viską pastatys į savo vietas. O tokių žmonių, tokio atsidavimo pavyzdžių Šakiuose buvo, yra ir, tikiu, bus.

          Negaliu neatsiprašyti mano  puikių bičiulių Itanos ir Raimondo Januševičių, mat dabar priminsiu jų amžių. Kai pirmųjų „žiburių“ dalyviai žygiavo per Šakius, šis duetas teturėjo vos po penkerius metus ir vienas kito apskritai nepažinojo. Ir kai mes pirmąjį kartą pasimatėme 1997 metų liepos mėnesį, tvyrant neįsivaizduojamam karščiui, tuo metu vienintelio šalyje „Baltijos“ cirko palapinėje Šakiuose, bet kokios žiburių kibirkštys buvo seniai užgesusios. Greičiausiai, tada tik jie vieni, dar spėję tapti paskutiniojo sovietinių metų konkurso 1986 metais laureatais ir jau paragavę tikrosios profesionalaus artisto duonos, tikėjo šio miesto cirko ateitimi. Itana ir Raimondas galėjo ir toliau su pasirodymais  sėkmingai keliauti po Europą, kur  juos jau pažinojo bei vertino kolegos.  Tačiau likimas būtent jiems, po gerokos pauzės, suteikė didelę atsakomybę ir dar didesnį rūpestį vėl atrasti gimtajame mieste tą trylikos metrų planetą.

          Visada pavydėjau  avantiūristiškiems gerąja prasme žmonėms, dažnai nesuvokiantiems galimų savo poelgių pasekmių, todėl neretai nuveikiantiems genialius darbus.  Ką nekalbėtume apie nepakeičiamus asmenis, tačiau istorija seniai įrodė, kad geros, tvirtos iniciatyvos laikosi vien besąlygiškai šiam darbui atsidavusių žmonių dėka. Jiems pasitraukus, laikrodžiai sustoja. Sakau tai su didele pagarba Itanai ir Raimondui, juo labiau, kad ir „Cirko žiburių“ istorija jau spėjo tai įrodyti.

          Ir 2008 metų lapkričio 22 - 23 dienomis, po dvidešimt dvejų metų pertraukos, Šakių kultūros centro bei nerimstančių “Šypsenos” vadovų iniciatyva festivalis – konkursas “Cirko žiburiai” atgimė. Be didelio triukšmo išskleidė sparnus, iškilo į daug aukštesnį – tarptautinį – lygį. Dalyvavo devyni Ukrainos, Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Lietuvos vaikų ir jaunimo cirko kolektyvai. Geriausia pripažinta Šakių cirko studija “Šypsena”.

          Tik festivalio dėka Šakiuose lankėsi europinio mąsto cirko grandai, kurie kitu atveju, tikriausiai, šio miesto vardo net nebūtų sužinoję. Ir tik Itana ir Raimondas Januševičiai gali pasakyti, kokiais keliais jiems tai pavyksta. Bet tokių pavardžių pavydėtų ne vienas garsus festivalis: Maskvos M. Rumiancevo vardo valstybinės cirko ir estrados mokyklos direktorė Valentina Savina, Minsko valstybinio cirko meno vadovas Vytautas Grigaliūnas,  Kijevo municipalinės estrados ir cirko meno akademijos rektorius, meno istorikas, profesorius  Vladyslav Kornijenko, legendinė plėšrūnų dresuotoja Ukrainos nacionalinio cirko generalinė direktorė ir meno vadovė Liudmila Ševčenko, Tarptautinio festivalio "Pontijskaja arena" direktorė, tarptautinės cirko mokyklų asociacijos viceprezidentė Valentina Kolesničenko (Ukraina), Vokietijos artistų agentūros "OPALLA entertaiment" direktorius Oleg Žovnir ir kiti.

          Šakių miesto vardas tapo žinomas ten, kur jo nenuvežė nei politikai, nei gamybininkai. Į konkursantų  gretas įsijungė Švedijos bei Šveicarijos atlikėjai, o 2016 metais „Cirko žiburiuose“ dalyvavo jau vienuolika trupių iš septynių šalių. Nugalėtojų laurais vėl pasidabino dabar jau vienintelė Lietuvoje Šakių cirko mokykla „Šypsena“. Ir tai tikrai nebuvo mandagumo duoklė šeimininkams už gerą renginį. Nuotaikingas liaudies motyvais grįstas pasirodymus, vienračiais  šokama kepurinė, piemenėlių išdaigos iš karto pakerėjo komisijos narius ir tai bendrai nuomonei jau nebuvo lemta pasikeisti. O aš iš karto prisiminiau 1986 metų festivalyje „Šypsenos“ rodytą „Prometėją“ ir abu tie reginiai tapo savotišku tiltu tarp dviejų legendinio festivalio krantų.

          Ir pamąstymų pabaigai - dvi citatos. Garsiojoje Imrės Kalmano operetėje “Cirko princesė” (“Misteris X”), kurios pastatyme Kauno muzikiniame teatre su pasisekimu dalyvauja ir “Šypsenos” artistai, yra žodžiai: “Cirkas – tai maža visata, kur viskas tarsi žaidimas. Bet visi žaidžia sąžiningai, čia nėra vietos apgaulei. Kvailys čia neapsimes protingu, bailys neįeis į tigro narvą, o iliuzionistas niekada neprisistatys pranašu.” 

          Prieš keletą metų viename interviu šiandien Šakių kultūros centro direktorius Raimondas Januševičius kalbėjo: „Mes esam meno žmonės ir, kiek galėdami, stengiamės sukurti kuo didesnę šventę“. Kadangi jis niekada nekalba tuščiai, žinau, kad Šakių ir šįkart laukia dar viena puiki šventė. „Cirko žiburių - 2018“ šventė.

       

 

Alvidas Jancevičius

žurnalistas, cirko istorikas