5 km žygis pėsčiomis po Šakius

 

Maršruto eiga:

V. Kudirkos paminklas – miesto skveras – Striūpų tiltas – Žydų kapai – Šakių kapinės – Šakių ežeras – J. Lingio parkas – Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – Šakių dekanato muziejus – Rotušė – Nepriklausomybės gatvė – Šakių ligoninė – Šakių dvaro parkas – Evangelikų liuteronų bažnyčia – Vandentiekio bokštas – Baseinas ir sporto centras – „Žiburio“ gimnazija – V. Kudirkos paminklas.

Maršruto trukmė - 2-2,5 val.

Maršruto kaina - NEMOKAMA 

Maršruto metu išvysite V. Kudirkos paminklą, Šakių miesto skverą su kariljonu, pereisite Striūpių tiltu per Siesartį, aplankysite žydų kapines, Šakių miesto kapines, pasivaikščiosite aplink Šakių ežerą ir po J. Lingio parką, apsilankysite šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, Šakių dekanato muziejuje, miesto Rotušėje, kurioje įsikūrusi miesto savivaldybė, o fojė nuolat veikia meno parodos, praeisite Nepriklausomybės gatve, kurioje 2017 m. atidengtas pirmasis paminklas skirtas lietuvių kalbai „Simboliai laike“, išvysite suremontuotą Šakių ligoninę, apsilankysite Šakių Evangelikų liuteronų bažnyčioje, užlipsite į vandentiekio bokštą, apsilankysite Šakių jaunimo kūrybos ir sorto centre su baseinu, išvysite Šakių „Žiburio“ gimnazijos pastatą ir sugrįšite į kelionės pradžią prie V. Kudirkos paminklo.

 

1. Paminklas dr. V. Kudirkai (biustas, aut. S. Žirgulis, 1998 m.)

Paminklas pastatytas toje vietoje, kur kadaise, menkai šildomoje klėtelėje, ligonius priiminėjo dr. Vincas Kudirka. Šakiuose jis gyveno 1890-1895 m.. Kadangi jis gydytojo profesijos nemėgo, tai didžiąją laiko dalį skyrė kūrybai, tautiniam sąjūdžiui ir kultūrinei veiklai. V.Kudirka bendradarbiavo su knygnešiais, sode prie namo buvo įrengta draudžiamų knygų slėptuvė. Savo korespondencijose V.Kudirka Šakius vadino „Žydpile“, „Žydmiesčiu“, nes iki Antrojo pasaulinio karo čia gausiai gyveno žydai.

 

2. Miesto skveras

Ši vieta yra simbolinis miesto centras ir senamiestis. Seniau aikštė buvusi didesnė, grįsta akmenimis, joje savaitgaliais vyko turgūs. Viduryje stovėjo medinė katalikų bažnyčia su varpine, aplinkui juosė žydų krautuvėlės, amatininkų dirbtuvėlės ir gyventojų namai.
XX a.pr. dabartinių Kęstučio g. ir Birutės g. sankirtoje, turgaus aikštės kampe stovėjo „pliumpas“ – visuomeninis šulinys-hidrantas. Iš „pliumpo“ vandenį ėmė beveik visi miestiečiai: neturtingieji nešėsi su kibirais patys, o ponams ir žydams nešė samdytos moterys.

Netoli „pliumpo“ buvo viešbutis, o V.Kudirkos ir Kęstučio gatvių sankirtoje stovėjo vaistinės pastatas. Aušros gatvėje stovėjo Šaulių sąjungos namas, čia miestiečiams buvo rodomi filmai.
Prieškaryje buvo įprasta sekmadienių pavakariais išeiti pasivaikščioti, „pasižmonėti” kartu su visa šeima. Žmonės daugiausiai vaikščiodavo nuo bažnyčios iki Striūpų tilto ir atgal. Vasarą tėvai dažnai vaikams nupirkdavo ledų, todėl vaikai tokiems žygiams neprieštaraudavo. Tokiu būdu žmonės pailsėdavo nuo darbų, be to, gera būdavo vieniems į kitus pasižiūrėti, aptarti sutiktųjų rūbus.
Per karą, 1944 m., miesto centras labai nukentėjo: sudegė senoji medinė bažnyčia ir klebonija, sugriauti ir sudeginti beveik visi pastatai.

 

3. Striūpų tiltas per Siesartį

Pro Šakius teka nedidelis upelis Siesartis, Šešupės intakas. Seniau upė buvo platesnė, o tiltas buvo neaukštas ir jį vanduo apsemdavo, ypač per pavasario potvynius. 1875 m. išpiltas pylimas ir pastatytas naujas medinis 7¼ sieksnių (~14 m) ilgio tiltas. Jis turėjo atlaikyti šimtus ūkininkų vežimų, atvykstančių į turgų ir bažnyčią.

Prieš karą po tiltu gausiai rinkdavosi meškeriotojai (pagaudavo lydekų, ešerių), o rudenį ant jo susirinkdavo apie pusantro tūkstančio žydų, kurie besimelsdami ir atgailaudami kratydavo savo drabužių skvernus, atsipalaiduodami nuo nuodėmių.

Kęstučio gatvėje, prie pat Striūpų tilto buvo žydo Bliūmano parduotuvė, šalia kurios buvo mogliai (rūbų lyginimas mediniais kočėlais).

Šalia tilto, dabartinės sporto aikštės vietoje, prieškaryje stovėjo dviaukštis medinis pastatas, kurio keliuose nedideliuose kambariuose veikė 1937 metais įsteigta valstybinė biblioteka.

Antro pasaulinio karo metu atsitraukdami vokiečiai senąjį medinį tiltą susprogdino. 1945 m. pavasarį buvo pastatytas naujas tvirtas tiltas.

 

4. Žydų kapinės Birutės gatvėje

Antrojo pasaulinio karo laikotarpio žydų tautybės žmonių ir Sovietų Sąjungos karo belaisvių žudynių vieta ir kapai.

Žydai ilgų šermenų niekada nedarydavo. Jei žmogus mirdavo ryte, tai iki saulės laidos turėjo būti palaidotas. Vyrai būdavo aprengiami baltais rūbais, uždedama balta kepuraitė. Žydai visiems mirusiems laidoti naudojo tą patį karstą, kuris buvo juodai nudažytas. Į kapus veždavo dviem arkliais pakinkytu vežimu. Vežant į kapus mirusįjį guldydavo ant pagalvėlės, kuri buvo kemšama ne plunksnomis, o pripilta žemių (buvo tikima, jog plunksnų koteliai lavoną badys tarsi adatos, o žemės jam bus minkštos). Mirusįjį suvyniotą į baltą paklodę, įdėdavo į vežimą ir veždavo į kapus. Kai žmogus buvo išlydimas, namuose likdavo du žydai, kurie melsdavo už mirusį. Kai karstą veždavo miesto gatvėmis pro namus, kuriuose gyveno žydai, tai namo gyventojai paprastai užsidarydavo langines. Buvo tikima, kad pro atviras langines į namus gali ateiti mirtis, todėl bijoma, kad kas nors nemirtų.

Žmonės lydėdavo vežimą į kapus. Per laidotuves labai garsiai raudodavo, vis linguodami galvomis. Mirusio žydo artimieji rauda, vaitoja, šaukia, kol žydo nepalaidoja. Žydus laidodavo labai negiliose duobėse, tik tiek kiek duobkasiai pasiekdavo nuo žemės paviršiaus, ne taip kaip lietuviai dar įsilipę į duobę. Su karstu lavoną nunešdavo prie duobės, kurioje būdavo padedamos dvi lentos iš apačios, po dvi lentas iš šonų, po to išimdavo iš karsto suvyniotą į drobę lavoną, ant akių uždėdavo tamsaus stiklo šukę (buvo sakoma, kad taip daroma, kad žydai nesiilgėtų šio pasaulio būdami geresniame). Į duobę mirusįjį įdėdavo sėdomis, tada užkasdavo. Sodindavo todėl, kad greičiau patektų į dangų. Jei mirdavo vyras prie jo kapo būtinai turėjo melstis dešimt vyrų. Užkasę duobę su joje esančioje nišoje uždegta žvake, žydai net sunkų antkapį uždėdavo su ertme gale, kad galėtų greičiau patekti į dangų. Paminklai dažniausiai buvo mėnulio formos.

Po laidotuvių visą mėnesį buvo gedulas. Tada namuose veidrodžiai apsukami į kitą pusę, kad nesimatytų atvaizdo. Iš mirusiojo namų niekas nieko nesiskolina, kad kartu su skolintu daiktu į savo namus neparsineštų mirties. Moterys, netekusios savo vyrų, ilgai gedėdavo, jos sėdėdavo ir melsdavosi. Moterys jokiu būdu neskubėjo tekėti dar kartą.

Žydai savo mirusių kapų netvarkydavo, nes manydavo, kad juo daugiau bus ant kapo žolių, tuo žmogui bus geriau danguje, todėl jose augo karklai ir brūzgynai. Žydai kapus lankydavo tik prieš Naujus metus. Kai artimieji ateidavo aplankyti kapų, jie su mirusiaisiais kalbėdavosi, pasakodavo, kaip jie žemėje gyvena, o kai viską išpasakodavo, prikišdavo ausį prie paminklo ir klausydavosi, ką mirusysis jiems pasakys.

Atidžiai pasižvalgius po žydų kapinių teritoriją (netoli memorialo) galima pastebėti įdomų gamtos objetą - draugiškai kamienais suaugusius ąžuolą ir beržą.

 

5. Šakių miesto kapinės

Šakiai ilgą laiką neturėjo savo kapinių, kadangi čia buvo gana šlapios žemės. Mirusius veždavo laidoti į Plieniškius už 5 km. Tik XIX a.pab. kunigas K.Kalėda išprašė iš barono T.Keidelio žemės sklypą, kuriame įrengė krikščionių kapines.
Šakių kapinėse palaidoti du visuomenei nusipelnę žmonės - poetas E.Steponaitis ir knygnešys Pr.Kriaučiūnas.
Poetas Edmundas Steponaitis (1892-1908) buvo baigęs tik Šakių dviklasę mokyklą, tačiau labai mėgo skaitymą, astronomiją ir visa, kas tik galėjo žadinti ir lavinti jo jautrią ir kilnią poetišką sielą.. Dirbo raštininku Šakiuose, vėliau - S.Banaičio spaustuvėje Kaune. Eilėraščius skelbė “Viltyje”, “Draugijoje”. Vertė A.Puškino, F.Tiutčevo, N.Nekrasovo, N.Gogolio, I.Turgenevo, L.Tolstojaus ir kt. kūrinius. Mirė labai jaunas, eidamas vos 17-liktus metus (nuo ūmios smegenų ligos), palaidotas Šakiuose. Antkapis pastatytas 1910 m.

Pranas Kriaučiūnas (1866-1940) buvo knygnešys, knygrišys. Platino draudžiamą lietuvių spaudą, už tai caro valdžios tris kartus teistas ir kalintas Kudirkos Naumiesčio, Kalvarijos ir Šakių kalėjimuose. Bendradarbiavo spaudoje, rašė į įvairius to meto laikraščius. Jis turėjo knygrišyklas Šakiuose ir Lukšiuose. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsteigė Šakiuose knygyną, kuriame pats ir dirbo, ir laikraščių platinimo agentūrą. 2006 metais, minint Pr.Kriaučiūno 140-ąsias gimimo metines Lukšių miestelio centre atidengtas knygnešiui paminklas.

Pietinėje kapinių dalyje - Sovietų Sąjungos karių, žuvusių Antrajame pasauliniame kare, kapinės.

 

7. Šakių ežeras

Anksčiau šioje vietoje buvo šlapia pieva, vadinta "šimelpieve", joje gyventojai ganė gyvulius. 1940 m. baigiant statyti bažnyčią, buvo užsimota per "šimelpievę" išpilti pylimą ir nutiesti naują gatvę link projektuojamos geležinkelio stoties Aušros gatvėje. Tačiau prasidėjęs karas šiuos planus sujaukė. 1958 m. buvo iškastas dirbtinis ežeras (3,5 ha), suformuotas poilsio parkas, įrengtas miesto pliažas. Dabar vanduo maudynėms nebetinkamas. Vandens lygis ežere yra reguliuojamas, vandens perteklius nuteka į Siesarties upelį.

1963-1965 m. prie ežero pagal tipinius sovietmečio architektūros projektus pastatyta autobusų stotis ir universalinė parduotuvė su restoranu.

Aplink ežerą galima pasivaikščioti medžio skulptūromis (aut. Z. Sederevičius) papuoštu pėsčiųjų taku. Ežero pusiasalyje stovi išraiškinga skulptūra „Eglė žalčių karalienė“.

 

8. J. Lingio parkas

Parkui suteiktas garsaus baletmeisterio Juozo Lingio, kilusio iš Šakių r. Gyliškių k., vardas. Parke dažnai vyksta kultūriniai renginiai, vasarą šurmuliuoja mugės.

XX a.pr. šioje vietoje stovėjo gražus dviaukštis medinis „Žiburio“ gimnazijos pastatas. Jį supo didelis parkas, vaismedžių sodas, išpuoselėti gėlynai, sporto aikštelės. 1928–1944 m. gimnazijos patalpose veikė Zanavykų muziejus. Karo metu, 1944 m., visas pastatas sudegė. Liko tik anuomet sodinti parko medžiai, savivaldybės administracijos kieme yra išlikusių ir senų obelų.
1955-2005 m. parke stovėjo žalias medinis paviljonas, jaunimo vadinta „Žaliuke“, kur vykdavo įvairūs renginiai, diskotekos. 2006 m. šį pastatą nugriovus buvo pastatyta dabartinė vasaros estrada.
Priešais estradą esantis kalnelis nuo seno vadinamas „Bučkalniu“, mat anksčiau ant kalnelio augo alyvos, slėpusios įsimylėjėlių bučinius.

 

9. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Pirmąją medinę koplyčią 1689 m. Šakiuose (tuometiniame Šakaičių kaime) pastatė LDK raštininkas A.Gelgaudas. Joje kas trečią sekmadienį Gelgaudiškio klebonas laikydavo pamaldas. Gelgaudiškio savininkė Antonija Valdšteinaitė-Sapiegienė 1719 m. bažnyčiai paskyrė žemės ir išlaikymą, o kunigaikštis Mykolas Čartoriskis sunykusios koplyčios vietoje pastatė medinę bažnyčią. Tuomet bažnyčia stovėjo kitoje vietoje - miestelio centre, šalia turgaus aikštės. 1801 m. įkurta parapija, 1802 m. – parapinė mokykla. Bažnyčia 1823 m. parapijiečių atnaujinta. 1944 m. senoji medinė bažnyčia ir klebonija sudegė.

Dabartinė mūrinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1940 m. kunigo Broniaus Vaišnoro rūpesčiu. Tai buvo Romos architektūros mokyklą baigusio garsaus Lietuvos architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotas savitai traktuotų neoromantinių formų pastatas su sąmoningai paaukštintu laibu bokštu pagal italų „kampanilijų“ pavyzdžius (panaši bažnyčia yra Kybartuose). 1944 m. atsitraukdami vokiečiai susprogdino labai aukštą bažnyčios bokštą, sudegė stogas. Sovietų valdžia svarstė čia atidaryti cukraus fabriką, tad remontuoti neskubėjo. Tik 1968 m. buvo suremontuotas vidus, atstatytas trečdaliu žemesnis (dabartinis) bokštas. 1972 m. rekonstruotos ir gipsatūromis išpuoštos lubos, languose įstatyta 40 vitražų ir pastatyti 5 nauji altoriai (didžiojo altoriaus autorius skulpt. Vy.Šerys, kitų – archit. G.Laucius). Bažnyčios šventorius 1972 m. aptvertas metaline tvora su vietos kalvio J.Urbanavičiaus nukaltais kryžiais-saulutėmis.

Šventoriuje palaidotas kunigas Saliamonas Samuolis (1915-1987) . Jis kunigavo Slavikuose, Gižuose, Vilkaviškyje, Žvirgždaičiuose, Simne, Šakiuose. 1949–1956 m. kalėjo Sibire. Mokėjo keletą užsienio kalbų, turėjo sukaupęs didelę biblioteką, dailės kūrinių. Žuvo autoavarijoje 1987m.

 

10. Šakių dekanato muziejus (Vasario16- osios g. 9, klebonijos kieme, II a.)

Muziejus įkurtas 2001 m., jame dirba garbaus amžiaus Zanavykų krašto muziejaus (Girėnų k.) įkūrėja ir muziejininkė Bronė Sakalauskienė. Muziejus turi surinkęs daug žinių apie savo krašto dvasininkų gyvenimą ir veiklą, galima apžiūrėti virš 5 tūkstančių eksponatų: katalikiškų ir istorinių knygų, senų nuotraukų, liturginių rūbų, įvairių devocionalijų. Kartais mokyklų katachetai čia praveda pamokas. Muziejuje pažymimi ir žymesni dvasininkų jubiliejai.

Zanavykija yra vadinama „kunigų aruodu“ - iš čia kilę 4 vyskupai, 174 kunigai, tame tarpe nemažai jų užsiėmė visuomenine, švietėjiška, kultūrine veikla.

 

11. Rotušė

1952 m. statytame pastate anksčiau buvo Vykdomasis komitetas, dabar čia - Šakių rajono savivaldybės administracija, VMI, kitos valstybinės įstaigos.

Ant pastato matyti Šakių herbas. Jis perskeltas į raudoną ir sidabrinį laukus, ant kurių uždėta žalia nuleista juosta. Virš jos, skydo priekyje vaizduojami du sukryžiuoti sidabriniai linų pėdai, skydo užpakalyje – šešios juodos iltys, išlindusios po tris iš sidabrinio lauko kraštų. Žalia, sidabrinė (balta) ir raudona - nuo seno buvo Mažosios Lietuvos spalvos. Linai rodo lininkystės tradicijas, o šešios iltys - galimą miesto pavadinimo kilmę iš šakių, šakų. Istorinio herbo Šakiai nėra turėję, jis patvirtintas tik 1998 m. (dail. Astrida Žilinskaitė).
Toliau Bažnyčios gatvės toje pačioje pusėje - Šakių r. apylinkės teismas, Šakių seniūnija, paštas.

 

12. Nepriklausomybės gatvė

Jauki liepų alėja su pėsčiųjų zona ir maždaug prieš 50-60 metų pastatyti visuomeniniai bei gyvenamieji namai palaipsniui suformavo naująjį miesto centrą.

Nr. 5 – katalikiški parapijiniai senelių globos namai;
Nr. 7 – Šakių kultūros centras, kuriame vyksta įvairūs kultūriniai renginiai;
Nr. 8 – jaunimo kultūros centras „Jaunystė“(anksčiau čia buvo kino teatras).
Alėjos gale (šiaurės pusėje) stovi jubiliejinis akmuo-herbas „Šakiams 400 metų“ (aut. Stasys Žirgulis, 1999 m.).
Prie Parapijos namų (Bažnyčios g. 5) – Krikščionybės 2000 metų jubiliejaus paminklas (aut. Vidas Cikana, fundatorius Jonas Bastys).

 

13. Šakių ligoninė. Dokumentuose minima, kad XVIII a. pr. šioje vietoje jau buvo Šakių dvaras (netoliese yra išlikęs dvaro parkas ir senas raudonų plytų sandėlis Beržų g.).

1922-1923 m., „išparceliavus“ Šakių dvaro žemę, atskirtas didelis sklypas ligoninės statybai, parengtas statybos projektas. Apskrities ligoninė čia pastatyta 1937 m. Karo metais ji sugriauta ir atstatyta tik 1958 m. (pokario metais ligoninė veikė Zyplių dvare).

Naujas ligoninės centrinis korpusas pastatytas 1989 m. Viename iš pastatų (spalvotais piešiniais išmargintu fasadu) šiuo metu yra įsikūrusi Šakių meno mokykla.

 

14. Šakių dvaro parkas. 1900 m. evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Henrikas Sroka prie dvaro įkūrė parką: pasodino įvairių rūšių medžių, suformavo 3 kaskadinius tvenkinius, iš kurių vanduo nutekėdavo į Siesartį. Tarp ligoninės ir bažnyčios - vidurinysis tvenkinys.

 

15. Šakių evangelikų liuteronų bažnyčia

Šakių dvaro sodyboje barono G.fon Keudelio lėšomis 1842 m. buvo pastatyta mūrinė bažnyčia, pastoratas ir liuteronų parapinė mokykla. Pradžioje bažnyčia buvo bebokštė, bokštas jai pristatytas 1877 m.

Sovietmečiu bažnyčia suniokota. Atėmę bažnyčiai priklaususius pastatus, komunistai demonstratyviai rodė savo sulaukėjimą: nugriovė bažnyčios bokštą, užmūrijo langus, uždengė plokščią stogą, keramikines grindis išasfaltavo, sudaužė vertingus vargonus, altorių ir įkurdino kino teatrą, kuris vėliau mutavo į taip vadinamąją sporto salę, o klebonijoje įkurdino ligoninės rentgeno ir dantų protezavimo kabinetus.

Atkūrus Nepriklausomybę, netrukus atkurta buvo ir evangelikų liuteronų parapija. Tikinčiųjų bendruomenei grąžintas nekilnojamas turtas – bažnyčia, pastoratas, savitos architektūros senasis grūdų sandėlis. 2000 m. kunigo V. Kelerto rūpesčiu bažnyčia atstatyta ir grąžinta tikintiesiems, o pastorato pastate 2005 m. įrengti vaikų globos namai.

 

16. Vandentiekio bokštas

1952 m. vasario 16 d., besipriešindami sovietų okupacijai, Šakių gimnazistai ant bokšto iškėlė lietuvišką trispalvę. „Už antitarybinę veiklą“ nubausti net 17 jaunuolių: 7 vaikinai ir 4 merginos pasmerkti ilgiems kalėjimo metams, 3 - išvežti į Sibirą, 3 - pašalinti iš mokyklos.

2009 m. šiam įvykiui paminėti šalia bokšto buvo atidengta atminimo lenta.

 

17. Jaunimo kūrybos ir sporto centras

Sporto centras atidarytas 2009 m. spalį. Čia veikia erdvi sporto salė (520 sėdimų vietų), treniruokliai, galima pažaisti krepšinį, tinklinį, badmintoną, biliardą, tenisą. Sporto aistruoliai dažnai kviečiami stebėti krepšinio varžybas.

2011 m. vasarį čia pradėjo veikti modernus uždaras baseinas: plaukimo baseinas (25 m ilgio), sūkurinė vonia, sauna ir garinė pirtis, atskiras negilus baseinėlis vaikams, biliardas (daugiau informacijos skyriuje „Aktyvios pramogos“).

18. „Žiburio“ gimnazijos pastatas

1938 m. statytas mūrinis dviaukštis dviejų korpusų pastatas atspindėjo to meto architektūros stilių ir buvo gana aukšto lygio. Pastate ilgam įsikūrė pradinė mokykla.

Karo metu šiam pastatui pavyko išvengti rimtų sugriovimų. Tik laimingas atsitiktinumas, kad toks didelis pastatas nenukentėjo, kai miestas buvo apie 90 procentų sugriautas.
Nuo 1998 m. pastatas perduotas Šakių „Žiburio“ gimnazijai. Šakiuose „Žiburio“ gimnazija įkurta 1918 m., o jos pastatas anksčiau buvo dabartiniame J.Lingio parke. Kai 1944 m. pastatas sudegė, teko kraustytis iš vietos į vietą (kurį laiką glaudėsi Barzdų mergaičių namų ruošos mokykloje, vėliau – Lukšiuose). 1950 m. gimnazija tapo Šakių vidurine mokykla (kurį laiką vadinta Zigmo Angariečio vardu). 1998 m. rudenį atkurta Šakių „Žiburio“ gimnazija, ir švietimo įstaiga perkelta iš dabartinės Šakių „Aukuro“ pagrindinės mokyklos patalpų į buvusios pradinės mokyklos patalpas.
1999 m., švenčiant Šakių miesto 400 metų jubiliejų, prie gimnazijos atidaryta memorialinė lenta Juozui Orentui, pedagogui, tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjui, Šakių pradinės mokyklos statybos iniciatoriui ir vedėjui.